- rupečkė
- rùpečkė sf. (1) KŽ, rupèčkė (2) Skr rupūžė, pamatinė: Rupèčkės vakare iš pamatų tik lenda, lenda Jrb. Man tos rùpečkės bjaurios, ir to žodžio niekada nesakau Grš. Pamačiau tokią didelę varlę, maniau, kad rùpečkė Čk. Velnias …, tą savo rupečkę pas’ėmęs į saują, atnešė ir pametė žmogaus gyvenime BsMtII11(Nm). ^ Rėplioja kap rupèčkė per molį Lkš.
Dictionary of the Lithuanian Language.